O čia tai jau nebelekas su belekuo! Nes sūdyti žemės riešutai tinka ir su soromis.

Mano profesinio lavėjimo supervizorius kardiologas bando išspręsti mano nemigos problemą, kuri tęsiasi labai ilgai ir padeda niekas. O taip, mielos mano, net ketipinioras prarado sugebėjimą.  Kodėl aš apie tai užsimenu? Nes jis sako, kad žmonėms labai svarbu turėti kasdienius ritualus ar kažkokius specialius įpročius, kurie teikia malonumą. Bet tai turi būti kažkas mažo, neryškaus ar nepastebimo..

Mano įprotis, aš viską valgau iš didelių puodelių, bet nedubenėlių. Nežinau kodėl, bet man visada šitai suteikia jaukumo.

Kodėl aš užsiminiau apie įpročius? Nes tai dažniausiai būna kažkas kitokio, šiek tiek neįprasto arba įprasto tik nedažno. Būtent taip atsitiko su sūdytais žemės riešutais. Visur, na gerai beveik visur, patiekaluose naudojami jie kepinti arba nekepinti, bet niekada NESŪDYTI.

Na, o sūdyti žemės riešutai labai gardu prie alaus ar prie sūrio ar kaip paprastas užkandis. Tačiau, šiek tiek pakeitus orginalų receptą aš pastaruosius panaudojau sorų košei gaminti.

Rezultatas....aš Jums sakau, pasigaminkit, o tada ir suprasit – ČIA TAI JAU NEBELEKAS!

Sorų košė su sūdytais žemės riešutais:

2 sočioms porcijoms iš spintelių traukiame

180ml sorų

400-450ml vandens

2v.š. sviesto

0.5v.š. cukraus

120g sūdytų žemės riešutų + 2v.š. riešutų tiekimui

Iš spintelės traukiame ir špižinį puodą ir toliau jau šitaip:

•        Soras praskalaujame karštame vandenyje, nukošiame ir suberiame į puodą.
•        Užpilame karštu vandeniu ir užverdame, įdedame cukrų.
•         Uždengtą troškiname ant mažos ugnies apie 16minučių.
•        Į puodą tuomet suberiame siek tiek pasmulkintus sūdytus žemės riešutus ir sviestą.
•        Patroškiname dar apie 6minutes. Košę išsukame mediniu šaukštu.
•        Uždengtą ir nukaistą puodą paliekame šiltai pašusti dar 8minutėms.
•        Tiekiant beriame po valgomą šaukštą nesmulkintų sūdytų žemės riešutų.

Manosios išvados!  Aš, aš, aš...PLOJU KATUTES. Ši košė gauna medalį už gardumą. Tiesa pasakius, kuo toliau, tuo labiau soros ir riešutai lenkia avižinę košę su jogurtu.. Ši košė, galbūt ne pats geriausias variantas mažesniems vaikams, tačiau visiems kitiems – sotus ir gardus reikaliukas.  Patikėkit manim, pusryčiams čia rimtas variantas ir tikrai energijos ir sotumo bus per akis. Pietums, na pietums reikia kažko kito. Vakarienei? Gal šiek tiek mažesnės porcijos, bet puikiai tinka. Užkandžiui? Tiks, bet tuomet tai bus jau kokios 6 porcijos, ne dvi. Vyrams patiks ir prie alaus. Nuo ko sotu? Nuo riešutų, nuo sorų, na ir sviestas dasidėtų tik, kad jo čia nedaug. Viską supliusavus ir sudėjus, mano galva, sotumo ir skanumo viršūnė. Ah, dėl vakarinio varianto galima žiūrėti pakeitimus...

 Galimi pakeitimai: keisti nekeisčiau nieko anei pusryčiams, anei užkandžiui ar iškylai. Vakarienei? Na nežinau kaip jums, bet aš vis dar turiu ir jaučiu tai, kad vakarienei norisi kažko saldesnio, nes tai netaip stimuliuoja kaip sūrumas. Na tuomet sūdytus žemės riešutus keičiame mažesniu graikiškų riešutų kiekiu, dedame papildomą šaukštą cukraus ir po šaukštą juodųjų džiovintų slyvų ir abrikosų. Gausis, iš tiesų, visai kitokia košė, bet su soromis ir vakarienei, mano galva, labai tiks.